Keptos ūmėdės

Šitas patiekalas - užkandis mano šeimoje gaminamas kiek tiks save atsimenu.  Dar būdami vaikai grįžę iš miško su grybų pintinėmis kantriai laukdavome, kol mama išvalys grybus ir pakeps atskirai ūmėdžių. Paaugę patys rinkdavome kuo daugiau šių grybų spalvotomis kepurėlėmis ir kantriai stovėdavome prie keptuvės, kol visos ūmėdžių galvutės bus iškeptos.

Tiesa, kartais mama kepdavo ir lepšių bei kitų grybų, tačiau ūmėdės sulaukdavo didžiausio dėmesio...

Jums reikės:
ūmėdžių
druskos
aliejaus arba sviesto

APIE ŪMĖDES

Ūmėdžių vaisiakūniai būna įvairaus dydžio. Kepurėlės paviršius lygus, šiurkštus, jos spalva įvairuoja nuo baltos iki juosvos, įskaitant violetinę, rudą, žalią, raudoną ir geltoną. Jų kepurėles nudažo įvairiaspalviai pigmentai, kurie labai jautrūs šviesai, todėl saulės šviesoje greitai suyra, o ilgai lyjant išplaunami, todėl sodrios spalvos greitai išblunka iki pilkšvos ar net baltos. Kepurėlės apačioje esantys lakšteliai laisvi arba prisegtiniai, keičiantys spalvą nuo grybo amžiaus - balti, geltoni, kartais juoduojantys, rausvėjantys. Kotas dažniausiai kiauraviduris. 

Grybai švelnaus skonio, valgomi. Kartumu, aitrumu daugiausia pasižymi raudonos spalvos ūmėdės.Geltonos, žalsvos, melsvai žalsvos bei baltos dažniausiai nekarčios ir yra valgomos. Ūmėdėse yra ir vitaminų, riboflavino, nikotino rūgšties, gausu mikro ir makro elementų, organinių rūgščių.

Odelė ant ūmėdės kepurėlės būna spalvota odėlė, kurią prieš ruošiant valgį, reikia nulupti. Šiaip yra kelios rūšys nelabai valgomų ūmėdžių – kartaus skonio, nors atrodo lygiai taip pat, kaip ir įprastos. Paprastai tai raudonos ūmėdės. Todėl prieš imant ūmėdę į krepšį, verta palaižyt kotą – jei aitraus skonio, tai išmeskit.
Atminkit kelis dalykus: jokia ūmėdė niekad negali turėti jokio sijonėlio ant koto. Ir jokia ūmėdė niekad negali turėti nieko panašaus į kokoną-pumpurą, iš kokio išauga musmirės ar vokietukai. Ant ūmėdės kepurėlės niekada negali būti nieko panašaus į jokius ten taškučius – kokono liekanas. Jei matot, kad ūmėdė turi kažką panašaus į pumpurą prie koto pagrindo, kažką panašaus į sijonėlį ar kokono liekanas (dėmeles, taškučius, žvynelius) ant kepurės viršaus ar ant koto – tai yra tikrų tikriausia musmirė visame gražume.

Parsinešę namo nulupkite ūmėdžių kepurėles, kotelius aš metu lauk. Didesnes ūmėdes galite perpjauti pusiau. Keptuvėje įkaitinkite aliejų arba ištirpinkite sviestą ir tvarkingai sudėkite ūmėdes. Viršų apibarstykite druska. Apverskite pabarstykite druska. Kepkite tol kol ūmėdės gražiai parus, o jei norite traškumo - leiskite stipriau apskrusti.

Galbūt šis patiekalas taps ir jūsų šeimos rudenine tradicija, brangieji,

Ingrida