Pono Čičinsko kepsniai

Esu žemaitė ir mūsų kraštai garsėja kastiniu su karštomis bulvėmis. Kai pirmą kartą išgirdau apie Čičinsko kepsniu, nesupratau apie ką eina kalba. Tačiau tikriausiai Panevėžyje daugumai aišku, kas tai per daiktas su kuo ir kaip valgomas. Kepsnys vaizdžiai vadinamas dvarininko Čičinsko vardu, ir kaip teigia legenda, jis vien tik šiuos kepsnius ir tevalgė. Tačiau kita versija teigia, jog atsitiktinai, kažkas sugalvojo pavadinimą ir prilipo, nes pats kepsnys lyg ir nieko bendro neturi su Čičinsku ir tikrai ne kažkada gyvenęs grafas Čičinskas jį sugalvojo.

Čičinskas yra istorinis legendinis personažas ir toli gražu ne teigiamas, o tikras blogiukas. XVII amžiaus viduryje Panevėžio krašte Upytėje gyveno toks dvarininkas Čičinskas, o tiksliau Sicinskis . Istorijoje jis išgarsėjo tuo, kad išardė Varšuvos seimą ir tapo neigiamu herojumi. Dar jis buvo Upytės mokesčių rinkėjas. O kokiam žmogui mokesčių rinkėjas gali būti mielas – nelaukiamas svečias kiekvienuose namuose.

Bet legendų apie šį nedorą poną yra sukurta daugiau negu liko tikrų istorinių faktų. Netgi didysis Maironis sukūrė poemą apie jo nelabus darbus. Kaip legendos byloja, tas Čičinskas liepę žmonėms supilti kalną, ant kurio pasistatė dvarą. Ir dar jis visokių žiaurybių buvo prigalvojęs – liepdavo žmonėms įlipti į medį ir kukuot, o paskui nušaudavo, užsirūstinęs ant kunigo įjojo į bažnyčią su arkliu ir panašiai. Žodžiu buvo visai nevaldomas ponas. Bet jis dėl visų savo blogų darbų dangaus bausmės neišvengė – trenkė į jį žaibas ir prasmego skradžiai žemių Čičinskas su visu dvaru. Ir liko tik legenda, o tas piliakalnis iki šiol vadinamas Čičinsko piliakalniu. O kaip kepsniui prilipo Čičinsko vardas, neaišku, greičiausiai tose vietovėse jis buvo pradėtas gaminti.

Tokie istoriniai vingiai, o dabar apie patį Čičinsko kepsnį. Receptų jo galit surasti daugybę – šiek tiek skiriasi ir tešla, ir įdaras. Kai kas naudoja tik bulves ir miltus kepsnio apvalkalui paruošti, bet aš siūlau dar įmaišyti varškės ir kefyro – dėl minkštumo, purumo, geresnio skonio. Kefyras šiuo atveju veikia kaip tešlą kildinanti medžiaga ir nereikia dėti jokių kepimo miltelių. Ruošiant tešlą svarbiausiai jos nepadaryti per kietos. Minkykit tiek, kad neliptų prie rankų, tiksliau, beveik neliptų. Tai jei padarysit tokią tešlą, kad jau visai nelips prie rankų, bus per kieta. Pabandykit kočioti. Jei kočiojasi, tai ir kočiokit, nepadauginkit miltų.

Apie įdarą turbūt net neverta kalbėti. Tradiciškai naudojamas kiaulienos faršasą, bet čia yra pasirinkimo reikalas, kas Jums labiau patinka – galit per pusę su kiauliena įmaišyti jautienos. Arba pabandyti su veršienos faršu. Tik žiūrėkit, kad faršas nebūtų per sausas. Tuo tarpu aš šį kartą rinkausi greitą būdą pagaminti Čičinskus su geros kokybės dešrelėmis, bet kitą kartą būtinai gaminsiu su faršu ir būtinai pasidalinsiu rezultatais su Jumis.

Jums reikės:
400 g varškės;
600 ml kefyro;
2 kiaušinių;
1 kg kvietinių miltų;
2 a.š. sodos;
12 vnt. geros kokybės dešrelių;
prieskonių pagal skonį;
druskos;
maltų juodųjų pipirų.

1. Kefyrą sumaišome su soda, įmušame kiaušinius, sudedame varškę bei beveik visus miltus. Suminkome tešlą, kol ji beveik nebelimpa prie rankų. Jei dar trūksta, pridėkite miltų.
2. Paruoštą tešlą iškočiojame maždaug iki 2 mm storio lakšto ir supjaustome 2-3 cm pločio juostomis.
3. Dešreles išilgai supjaustome į 4 dalis ir ištriname prieskoniais.
4. Aplink dešreles spirale vyniojame tešlą, visiškai uždengiant dešreles. Galus užspaudžiame, kad neišsivyniotų.
5. Verdame įkaitintuose riebaluose, kol Čičinskai tampa šviesiai rusvos spalvos.
6. Patiekiau su pomidorų padažu bei šviežiomis salotomis bei pomidorais.

Valgėme pietums, o likutis puikiai tiko krepšinio rungtynių metu prie alaus. Vis mirkant į pomidorų padažą vyrai valgė ir gyrė.

Skanių Čičinskų, brangieji,

Ingrida